Vofkai atminti

Brolau, tu viską prisimink,
pavasarį saulėtą, bičių medų.
Ir ūkanotą rudenį mintim paliesk,
bepročio nerimo klastas ir pradžią metų.

Iš siauro ir vingiuoto tako,
žengei tu vieškeliu teisingu ir plačiu,
energijos, jėgos, pilnai pakako,
būt tėvu, broliu, bei geru draugu.

Tikėjimas nuves į vieną bendrą tikslą,
aukot save dažniausiai dėl kitų…
Parodyt tiesą, drąsą, valią visą,
padėt suprast, paguosti tinkamu žodžiu.

Ištikro buvo tvirtas monolitas
ir net nekildavo jokių minčių,
kad atsiras koks rimtas dinamitas,
sudrebinti visus lig sielos pamatų.

Toli nutilusi skambi daina,
kaip šūvis nuaidėjo tylią naktį.
Žinia apskriejo taip staiga,
lig ašarų skaudu, brangaus netekti.

Palauki broli, kur skubi..?
Ne mums dar sitas juodas kelias.
Išeiti lemta buvo žymiai per anksti,
širdy rusena liūdesio žvakelės…